Ramygalos gimnazijos vienuoliktokė Raminta Macenavičiūtė išsyk sužavi savąja filosofija: naudotis visomis įmanomomis galimybėmis. Anot merginos, tai nereiškia stvertis už bet kokios idėjos ar pasiūlymo, beatodairiškai lėkti, bėgti, visur spėti. Ne, jos niekada nebuvo užvaldęs paaugliškas paviršutiniškumas, ji geba atsakingai pasirinkti: veiklą, draugus ir iš gyvenimo, o pirmiausia iš savęs, pareikalauti geriausio.

LAIMĖJO KELIONĘ
– Ramygala – mažas miestelis ir tai, kas jame vyksta, nepalyginsi su didmiesčių užmojais. Bet aktyvūs žmonės ir čia nenuobodžiauja, – sako Raminta, pridurdama, kad jai anaiptol nepakanka tik kasdienių įsipareigojimų – mokytis. – Man patinka jaustis bendruomenės dalimi, patinka, kad galiu būti jai naudinga.
Štai todėl ramygalietė itin vertina mieste vykstančius kultūrinius renginius, stengiasi juose lankytis, o jei rengiamas koks širdžiai mielas projektas – būtinai jame sudalyvauti. Ir Jono Krikštytojo bažnyčios merginų chore ji gieda anaiptol ne per prievartą – todėl, kad tai ją ugdo dvasiškai.
Praėjusieji metai, pasakoja, įsiminė kaip vieni turiningiausiųjų, paženklinti pergalės džiaugsmu. Gimnazijoje sužinojusi, jog vyresniųjų klasių moksleiviai kviečiami dalyvauti rašinio konkurse, beje, anglų kalba, o laureatams bus padovanota kelionė į Briuselį, Raminta nenumojo į pasiūlymą ranka, kaip padarė dauguma – ai, girdi, vis tiek nelaimės. Bet susimąstė: išties, o ką galėtų parašyti paskelbta tema, prašančia konkrečių atsakymų – kaip padėti skurdžiausioms Europos šalims.
– Tada buvau dešimtokė, o rašė ir vienuoliktokai, ir dvyliktokai. Tikrai nemaniau, kad mano darbą vertinimo komisija pavadins stipriausiu. Galvojau, bus geresnių rašinių, bet norėjau rašyti ir aš – tiesiog pasitikrinti savo jėgas, – atvirai apie apsisprendimą dalyvauti konkurse pasakoja jo laimėtoja. – Labai nustebau gavusi žinią, kad vasaros pradžioje važiuoju į Briuselį.

VISKAS ĮMANOMA
Raminta ne tik sklandžiai dėsto mintis popieriuje, bet užburiančiai pasakoja – raiškiai, sklandžiai, nuoširdžai. Ir žodis – ne vienintelė sritis, kurioje jaučiasi lyg žuvis vandenyje. Dar sako, yra muzika. Na ir kas, kad muzikos mokyklą pradėjusi lankyti vėlai – tik devintoje klasėje, užtat dvyliktoje baigs.
– Pasimokiau daugiau, nei reikia, ir spėsiu, – šypsosi jaunoji pianistė, vėlgi labai paprastai paaiškindama tokį vėlyvą savo apsisprendimą: – Kai mažiukus tėvai atveda į muzikos mokyklą, jie dažnai nežino, nori joje mokytis ar ne. Manęs ankstyvoje vaikystėje niekas neragino eiti mokytis muzikos ir, manau, labai teisingai padarė. Atėjo laikas, pati supratau, kad noriu išmokti groti. Įdomiausia, kad tas noras sulig kiekviena diena ne blėso, bet tvirtėjo. Galiausiai nebeištvėriau: nuėjau į muzikos mokyklą, pasakiau, ko noriu, ir manęs neišvarė. Žinojau, kad teks labai daug dirbti, taip ir yra, bet nė truputėlio nesigailiu. Esu labai laiminga, nes gavau puikiausią progą įsitikinti, kad viskas įmanoma, jei labai nori, kad tie, kurie sako, kad vėlu, kad nėra sąlygų ar dar ko nors, iš tiesų meluoja sau. Visada, kaip kažkas yra pasakęs, kai nori, ieškai galimybių, o ne priežasčių.

TIK – LABAI GERAI
R. Macenavičiūtė laisvą valandėlę praleidžia ne tik prie pianino klavišų. Dar mėgsta piešti. Sako, kad dailės mokytoja visuomet pastebi jos darbus, tačiau, gaila, nors ir labai norėtų, dailei laiko nebeužtenka – neįmanoma visko aprėpti. Šis pomėgis dar turės lukterėti ir ūgtelėti. Ir tuomet būtinai išsiskleis, kaip žydėjimui pasiruošęs gėlės pumpuras.
Nepriekaištingai besimokanti vienuoliktokė prisipažįsta, galvodama apie tolesnes studijas, niekaip neapsisprendžianti. Besiblaškanti tarp ekonomikos ir biochemijos, nors traukia menai.
– Mane kiekvieną kartą sutrikdo visų suaugusiųjų taip mėgstamas klausimas – kur žadi mokytis? – neslepia gimnazistė iš Ramygalos. – Jei kažkas nesisektų, būtų aiškiau, bet dabar, kai žinau, kad galiu studijuoti ką panorėjusi – visai nepaprasta. Aišku, išsirinksiu, kai ateis laikas, tik jau dabar galiu drąsiai pasakyti – noriu daug pasiekti. Noriu mokytis gerame universitete, noriu dirbti tokį darbą, kuris patiktų ne tik man, bet duotų naudos žmonijai. Gal tai skamba labai ambicingai, bet žinau, kad kitaip nebus. Todėl, kad nuo vaikystės tėvai skatino mane viską daryti tik labai gerai. Kitaip nemoku ir nenoriu.