Nibragalio dainas apsaugojo nuo išnykimo

KIEKVIENOJE GRYČIOJE – PO PERLIUKĄ
Nibragalio kaimo dainos, savo unikalumu stebinančios net etnologus ir tokios savos, nuo lopšio pažįstamos jas dainuojančioms moterims, sugulė į kompaktinį diską ir knygelę „Ne del‘ ta dainuojam“. Dabar jau gali atsikvėpti ir pačios balsingosios nibragalietės, ir projekto sumanytoja, įkvėpėja Staselė Eigirdienė, valandų valandas su diktofonu praleidusi Nibragalio gryčiose ir padariusi didžiulį namų darbą – įrašiusi per devyniasdešimt dainų.
Skubėti tikrai buvo dėl ko: begales dainų mokančios nibragalietės, sulaukusios garbingo amžiaus, pamažu pareina namolio į šalia kelio esančius kapelius, o jų dainos, įrašytos į plokštelę, tapo neįkainojamu palikimu ateinančioms kartoms. Nebėra Petronėlės Baublienės, kurios balsas skamba diske. Ir seserys Kapšytės – Eleonora Bučinskienė ir Stefa Straževičienė – jau maldoje už mirusius minimos. O norisi, pasak S. Eigirdienės, kad dainininkės ne tik palikimą paliktų, bet ir pačios dar pasidžiaugtų, rankose knygelę pačiupinėtų, savo nuomonę pasakytų. Ir kad dar daugiau padainuotų, papasakotų.
„Kiekvienoje Nibragalio gryčioje esama tokių perliukų, kad net ir kelis dešimtmečius dažnai čia užeidama kaskart negaliu liautis stebėjusis, – pasakoja S. Eigirdienė. – Atrodo, jau visos istorijos išpasakotos, dainos išdainuotos, o štai ima ir papasakoja kažką visai naujo, dainą negirdėtą uždainuoja. Todėl ir sakau, kad pas Nibragalio moteris dar eisiu ir eisiu diktofonu nešina.“

DAINAVIMAS NUSTEBINO IR ETNOLOGUS
Nibragalio kaimas, palei kelią išsidėstęs Panevėžio ir Anykščių pusiaukelėje, etnokultūros tyrinėtojams tapo tikrų tikriausiu atradimu. Nibragaliečiai išsaugojo senąsias bendruomeniškumo tradicijas, čia iki šiol svečiui atriekiama naminės duonos ir sūrio, muštokėse mušamas naminis sviestas. O unikalus dainavimas nustebino ir visko mačiusius etnokultūros specialistus. Nibragalietės pačios sako, jog tokiu būdu, kaip jos, kai viena dainą veda, kita „turavoja“, o trečia bosavoja, aplinkiniuose kaimuose nedainuodavo. Toks daugiabalsis dainavimas šiandien atrodo gana egzotiškai, neįgudusiai ausiai gali atrodyti, kad kai kurios garbaus amžiaus dainininkės tiesiog nepataiko į toną. Tuo tarpu etnomuzikologams Nibragalio dainavimas bosuojant tapo vienu iš didžiausių 20-ojo amžiaus pabaigos atradimų. Pasirodo, ir Lietuvoje esama burdoninio dainavimo tradicijų, kai dainuojant trimis balsais nuolat skamba bosas. Maža to, moterys pasakoja apie keturbalsį dainavimą, kai viena dainą veda, kita turavoja, trečia bosavoja, o ketvirta tranuoja – pritaria dar žemesniu nei boso balsu.
Kam reikalingas bosavojimas, nibragalietės aiškina paprastai: kai vienos moterys dainuoja, skamba skystokai, tarsi nėra pagrindo. Taigi bosavojimas tampa sodriu žemų garsų fonu, savotišku pagrindu, kuris leidžia kitiems balsams lanksčiau vinguriuoti.

REPERTUARAS PLATUS
Ne vieną dešimtmetį nibragaliečių dainavimu žavėjusis Nevėžio bendruomenės namų vadovė Stasė Eigirdienė vis nerimo, jog reikia tas unikalias dainas ne tik į diktofoną užrašyti, bet ir į platesnį pasaulį išleisti. Parašė projektą, 10 tūkstančių litų gavo iš Lietuvos kultūros rėmimo fondo, penkiais prisidėjo rajono savivaldybė ir prasidėjo darbas.
Namų darbus, kaip pati vadina, padarė S. Eigirdienė. Per 90 dainų įrašė į diktofoną. Dainas atrinko ir knygelę parengė etnokultūros specialistės Vitalija Vasiliauskaitė ir Daiva Račiūnaitė-Vyčinienė. Lietuvos liaudies kultūros centre nibragalietės įdainavo atrinktas dainas, ruošiant kompaktinę plokštelę panaudoti ir 1997 metais Lietuvos radijuje daryti įrašai. Diskas ir knygelė „Ne del‘ ta dainuojam“ išleisti 500 egzempliorių tiražu.
Nibragaliečių repertuaras didelis ir įvairus: senosios šio krašto dainos, karo, darbo, vaikų dainos, labai daug vestuvinių dainų, dainuotų įvairiausiais vestuvių momentais: per mergvakarį, išlydint į „šliūbą“, sugrįžus iš jungtuvių, išjuokiant piršlį. Turi moterys ir smagesnių dainų, kaip sako pačios, prie alaus tinkamų. Etnokultūros specialistai stebisi, kad žinomos dainų melodijos, dainuojamos nibragaliečių, skamba visai kitaip, negirdėtai išvinguriuojamos.

BALSAI LIPTE LIMPA
Ypatingai susidainavusios, dainų mokėjimu stebinančios seserys Kuncytės – Petronėlė Kurulienė ir Stasė Barkauskienė. Dainuoti išmokusios iš mamos Onos Bikinaitės-Kuncienės ir dėdės Jono Bikino, nibragalietės ne tik dainuoja, bet ir laidotuvėse gieda. Nėra kiemo, kur vestuvėse nedainuota, kaip ir laidotuvių, kad velionio nelydėtų seserų giesmės.
„Nuo pat mažumės taip būdavo – su mama verpiam, audžiam ir dainuojam, – pasakoja devintą dešimtį baigianti P. Kurulienė. – Jokių specialių mokymų, užsirašymų nebūdavo. Mamos dainos labai liūdnos būdavo, gal todėl, kad ji maža liko našlaitė, visą liūdesį išdainuodavo.“ Dabar Petronėlė dažniau dainuoja mintyse. Pasakoja senatvėje pasidariusi tokio charakterio, kad naktimis dažnai nemiga kamuoja. „O kai nemiegu, dažnai į galvą dainos ateina, prisimenu kokį jaunystės posmelį, atsikeliu ir užsirašau“, – pasakoja dainininkė. Senolė pasakoja, kad be dainos seniau joks darbas nepraeidavo, trobose rinkdavosi viso kaimo jaunimas vakaruoti. Iki šiol gyvos istorijos apie vaiduoklius, kadaise vaikų ant pečiaus klausytos. „Žmonės daug sunkiau gyveno, jokio lito neturėjo, namuose duoną kepė, mėsą augino, patys verpė, audė, bet niekada nedejavo, – energingai pasakoja P. Kurulienė. – Dabartiniai žmonės jokio vargo nematę, bet visi nuo šaukšto pavargę.“
S. Eigirdienė grožisi, kokios skirtingos seserys Kuncytės, o jų balsai, rodos, lipte limpa vienas prie kito. „Stasytė „pagatava“ visus akmenėlius nuo kelio nurinkti, vis pilna rūpesčio, kaip čia paduonuosim, ar gerai skambės, ar gražiai atrodys, o Petrutė į tokias kalbas tik ranka numoja: „Ko jau čia nepadainuosim“, – pasakoja S. Eigirdienė. „Kaip gi bus, jei senos esam ir dar kvakšėsim, – nepasiduoda S. Barkauskienė. – Ir taip visi juokiasi, kad senos dainuojam ir giedam, o jei gaidos nepataikysim, neduok, sviete.“
Pirmą kartą atvežti kompaktiniai diskai ir knygelės aplankytoms moterims tampa tikra atgaiva širdžiai. Jos varto knygeles, džiaugiasi nuotraukomis ir iki šiol patikėti negali. „Kad taip pagerbiami nusipelnę žmonės, įprasta ir taip turi būti, bet kad mus, paprastas moterėles, taip įvertino, nesitiki, – sako S. Barkauskienė. – Ir mums gražu pasižiūrėti, o jei dar vaikams ir anūkams bent kiek rūpi, išvis širdis džiaugiasi.“ Tikrai rūpi: Stasės Barkauskienės dukra Vida Grikšelienė, anūkės Daina ir Indrė moka Nibragalio dainų, mielai jas dainuoja. Jų balsai skamba ir plokštelėje.
Prie Nibragalio dainininkių mielai prisijungia kiek toliau, jau Pavašuokių kaime, gyvenanti Veronika Zimnickaitė. „Seniau tai oi kiek dainuodavom, – skambiai tarmiškai pasakoja dainininkė. – Būdavo, jei kaimynka išeina nepadainavusi, grįžta atgal nuo pusės kelio, pakelia mus, jau spėjusias atsigulti: „Dar šiandien gi nedainavom“. Ir traukdavom dainą iki gilios nakties.“