Susumavus pirmojo pusmečio rezultatus paaiškėjo, jog Ramygalos gimnazijos gimnazistė Lauryna Kiškytė sumušė visus rekordus – tapo absoliučia, beje, visoje mokykloje vienintele dešimtukininke. Septyniolikmetė vienuoliktokė šmaikštauja nesanti nuoboda moksliukė. Jos pilna visur: ir muzikos, ir dailės mokyklose, jai įdomi visuomeninė veikla. Ar ne per dideli įsipareigojimai tokiam jaunam žmogui?
– Ne, – tvirtina Lauryna. – Kuo mažiau laiko turi, tuo daugiau suspėji. Be to, įsitikinau, nuoširdžios pastangos visuomet vainikuojamos sėkme.

ATEITĮ SIES SU DAILE
Muzikos mokyklą Lauryna baigė prieš kelerius metus. Čia išmoko griežti smuiku ir tebesmuikuoja iki šiol.
– Iš pradžių maniau, štai, baigsiu – ir viskas. Tačiau ne, groju kasdien, tarsi tai būtų kokia prievolė, lankau papildomas pamokas. Negaliu jų atsisakyti – patinka. Tiesiog „pririšo“ mane ta muzika, – šypsosi mergina. – Smuiko nepaleidžiu jau iš viso dešimt metų. O groti su orkestru – didžiulis malonumas. Dabar repetuojame koncertinę programą, kurią ketiname parodyti Anglijoje.
Prieš dvejus metus Lauryna pradėjo lankyti dailės mokyklą. Vėlai, atsidūsta, bet pirmiausia norėjo baigti muzikos mokslus. Sako, būtų spėjusi mokytis abiejose meninio ugdymo įstaigose, bet nebuvo galimybių. Jei muzikos mokykla čia pat, Ramygaloje, tai dailės pamokos – mieste. Nepatogu: kelionė pirmyn – atgal ir gabalo dienos nebėra... Deja, dailės mokyklos rajone kaip nėra, taip nėra, nors mokytis norinčiųjų – daugybė.
L. Kiškytė jau dabar žino – ateitį sies su daile. Jokio blaškymosi, jokių dvejonių. Kiek save mena, sako, vis piešia ir piešia. O dar mama, nenuilstanti keramikos plenerų organizatorė, kur buvusi kur nebuvusi širdžiai mielos veiklos pasiūlo. Ir Lauryna niekada neatsisako – norisi savąsias jėgas ir lipdyboje išmėginti, ne tik prie molberto. Prie jo pastaruoju metu tenka dažnokai pastoviniuoti, nes dailės mokykloje, atėjus laikui pasirinkti priimtiniausią profilį, Lauryna pasirinko tapybą ir dabar džiaugiasi, kad šio meno paslapčių ją moko itin autoritetingi dėstytojai.
Septyniolikmetė pabrėžia, jog viena didžiausių kūrėjui tenkančių likimo dovanų – susitikimai su kitais menininkais, t. y. žmonėmis, pasaulį matančiais visiškai kitaip nei per vyraujančią materializmo prizmę.

SĖKMĖS FORMULĖ – PAPRASTA
Kadangi Lauryna aktyviai dalyvauja Ramygalos iniciatyvinės jaunimo grupės veikloje, nuolat kviečiančioje miestelėnus bendriems kūrybiniams projektams, nieko keisto, kad paskutiniajame, kurio tikslas – išsiaiškinti miesto bei jo apylinkių konditerinį paveldą, ėmėsi lyderės pozicijų. Tapo bendraminčių vienytoja, žygių pas vietos šeimininkes įkvėpėja, knygos, kuri netrukus bus išleista, bendraautore.
Viską, ko reikia dvasiniam tobulėjimui, Lauryna sako randanti šeimoje. Joje – svarbiausi žmonės, kurie visada supranta, pataria, padrąsina, įkvepia.
– Mūsų šeima didelė. Esame šešiese – mama, tėtis, vyresnis brolis, aš per viduriuką, jaunesnė sesutė ir močiutė, – visus šeimos narius šiltai mini Lauryna. – Brolis Tautvydas – dvyliktokas. Jis irgi mielai kuria iš šamoto, kiekvieną vasarą dalyvauja „Jaunojo skulptoriaus“ stovyklose. Sesutė Rugilė – nepakeičiama ir mamos, ir mano pagalbininkė. Tai ji mūsų iniciatyvinei grupei sugalvojo tokį skanų pavadinimą „Niam!“
Lauryna neneigia: jos diena prašvilpia kaip vėjas. Tačiau, svarsto, būtų nuobodu, jei liktų laisvo laiko ir sako nesuprantanti dejuojančių, kad, girdi, nėra ką veikti. Aktyviam žmogui monotonija negresia, o ir panašiai mąstančių jis visuomet suras. Vis dėlto Lauryna pripažįsta, kad tokių nenuoramų – mažuma. Kiti mieliau renkasi pasyvesnį gyvenimo būdą ir atsainų stebėjimą iš toliau, kaip tiems, netausojantiems savęs, pasiseks.
– Bet sekasi, – tvirtina nelabai kitoko nei dešimt dešimtbalėje sistemoje įvertinimo siekianti Lauryna. – Aš manau, kad negali nesisekti žmogui, kuris žino, ko nori iš gyvenimo, o dar geriau žino, ką pats gali jam duoti. Manau, sėkmės formulė paprasta: tereikia tik didžiulio noro ir visas pasaulis tau atsivers.
Iš kur tiek šviesaus optimizmo?
– Aš dar ir bažnyčios chore giedu, – nustebina Lauryna. – Tikėjimas man – labai svarbus. O tikintys žmonės – visada optimistai.
Šeimininkiškai žvelgdama į gimtąjį miestuką, Lauryna džiaugiasi, kad pernai tituluotas Lietuvos kultūros sostine jis pastebimai pagražėjo – dėl to stengėsi visa bendruomenė, tarytum ūgtelėjo ir Ramygalos gyventojai – atsiranda vis daugiau iniciatyvių žmonių. Bet taip norėtųsi dar daugiau, dar ženkliau...
Na, o ištapiusi daugybę puodelių, skirtų labdaros vakarui, į kurį vietos žmonės rinkosi tam, kad savosiomis aukomis paremtų per nelaimingą atsitikimoą abiejų rankų netekusį Valentiną Audzevičių, Lauryna Kiškytė sako anaiptol nepavargusi: dovanotas gerumas užaugina sparnus. Kitiems – drąsesniems skrydžiams.