Knygnešių takai driekėsi ir per Panevėžio rajoną

KOLEKCIJĄ DOVANOJO USTRONEI
Kovo 16-ąją Lietuvoje minima Knygnešių diena šiemet buvo išskirtinė Panevėžio rajono šviesuomenei. Knygnešių dienos išvakarėse Ustronėje esantis Knygnešių ir Juozo Tumo-Vaižganto muziejus sulaukė neįkainojamos dovanos: Lietuvos knygnešio draugijos pirmininkė dr. Irena Kubilienė perdavė saugoti savo asmeninę kolekciją knygų, pasakojančių apie knygnešystę spaudos draudimo laikotarpiu 1964–1904 metais.
Apie knygnešystės metus pasakojančioje Lietuvos istorijoje – netuščia Panevėžio krašto puslapiuose. Puziniškio dvarelyje lietuvišką žodį saugojo Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Ustronės svirnas mena Vaižganto žingsnius, Naujamiesčio valsčiuje įkurtos Garšvių knygnešių draugijos veiklą. Vadaktėlių kapinaitės saugo knygnešio Kazimiero Ūdros, Augustės Ūdraitės, Povilo Vidugirio, Smilgių – Antano Bataičio ramybę. Panevėžio Ramygalos gatvės kapinėse ilsisi paskutinis Lietuvos knygnešys Juozas Stankevičius. Knygnešių kapų esama kone visose didesnėse Panevėžio rajono kapinėse.
Turtinga knygnešystės praeitis Panevėžio krašte ne tik džiugina, bet ir įpareigoja – domėtis, žinoti ir perduoti kitoms kartoms. Knygnešių ir Juozo Tumo-Vaižganto muziejaus muziejininkas Audrius Daukša sako, kad Knygnešio draugijos pirmininkės I. Kubilienės apsisprendimas muziejui dovanoti ilgus metus rinktą knygų kolekciją, rodo didžiulį pasitikėjimą ir įvertinimą. Kolekcijos perdavimo proga Panevėžio rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje surengtas Knygnešių dienos minėjimas, integruota pamoka Panevėžio Mykolo Karkos pagrindinės mokyklos mokiniams. Šiuo minėjimu rajone pradėtas renginių, skirtų šviesuolės Gabrielės Petkevičaitės-Bitės 150-osioms gimimo metinėms, ciklas.

DRAUGIJA ĮKURTA ATMINČIAI PUOSELĖTI
I. Kubilienės kolekcijoje – 80 vertingų knygų, spaudos draudimo metus menančių leidinių kopijos. „Ustronę laikau savo sielos namais, tad nors šis mano įnašas ir nedidelis, bet labai nuoširdus, – kalbėjo I. Kubilienė. – Šį darbą dirbau daugybę metų, o dabar, manau, jau ateina laikas jį perduoti kitiems. O mano amžius jau toks, kai reikia pradėti vynioti meškerę ir ruoštis namo.“ Tad I. Kubilienė negailėdama Ustronei dovanojo ir itin retus egzempliorius, garbių žmonių jai dedikuotus, ir tuos leidinius, kurių pati tik po vieną egzempliorių turėjo.
I. Kubilienė augusi knygnešių šeimoje. Jos senelis buvo Kauno knygnešys Mykolas Račkus, bet jo anūkė apie tokią senelio praeitį sužinojo tik suaugusi, jau pradėjus šilti laikams. Viešnia prisiminė ir Knygnešio draugijos įsikūrimo istoriją. 1983-iųjų vasarą grupelė entuziastų, vadovaujama kraštotyrininko Gedimino Ilgūno, keliavo po Lietuvą knygnešių keliais. Tapo aišku, kad Lietuvoje yra daug knygnešių kapų, paminklų, kuriems trūksta priežiūros, kita vertus – knygnešių palikuoniai šventai saugo senelių ir prosenelių atminimą, laiškus, dokumentus. Idėją juos visus suburti draugėn pavyko įgyvendinti po ketverių metų.
Nuo pat įsikūrimo Lietuvos knygnešio draugijai vadovauja Vilniaus pedagoginio universiteto docentė Irena Kubilienė. Knygnešio draugija turi savo vėliavą, kurios eskizą sukūrė tekstilininkas profesorius Juozas Balčikonis su sūnumi Kęstučiu. V. Pūtvio-Putvinskio proanūkė Viktorija Daniliauskaitė nupiešė draugijos ekslibrisą. „Manau, jog ir Knygnešio draugijos vėliava yra mūsų tėvų ir senelių knygnešių priesakas mums – mokytis iš jų dvasios stiprybės, – sako draugijos pirmininkė. – Savo veiklos devizu „Per gentį – į tautą“ subūrėme gražų būrį knygnešių gentainių. Paskaičiuokime. Jeigu Lietuvoje būta kelių tūkstančių knygnešių, tai jų palikuonys turėtų sudaryti dar didesnę lietuvių tautos dalį. Pačiu laiku suskubome: tiesioginių knygnešių palikuonių jau nedaug, tačiau kokių vertingų relikvijų jie išsaugojo – ne tik nuotraukų, dokumentų, knygų, prisiminimų! Svarbiausia, jie išlaikė savo tėvų knygnešystės idealus, garbę ir orumą. Ar sugebėsime visa tai perduoti jaunimui? Jeigu nutrūks vertybių perdavimo estafetė, kas tada mus išgelbės? Dėl to draugija pirmiausia ranką tiesia jauniems knygnešių gentainiams, skatina juos pažinti ir gerbti knygnešystės idealus.“
Knygnešio draugijos nariai nuveikė labai daug darbų: rūpinosi knygų, brošiūrų leidimu, koplytstulpių statymu.

KNYGNEŠIUS MENA USTRONĖS SVIRNAS
Panevėžio kraštas didžiuojasi turtinga knygnešystės istorija. Būtent mūsų rajone 1885 metais knygnešiai Jurgis Bielinis ir Kazimieras Ūdra įkūrė Garšvių (Naujamiesčio seniūnija) knygnešių draugiją. Draugijos knygnešių rūpesčiu buvo platinamos Motiejaus Valančiaus, Maironio, Jono Basanavičiaus, Kristijono Donelaičio, Simono Daukanto knygos, Petro Vileišio brošiūros apie ūkininkavimą. Dešimtmetį veikusi draugija buvo likviduota, žandarai konfiskavo per 5 tūkstančius knygų ir brošiūrų, beveik kita tiek periodinių leidinių. Jurgiui Bieliniui arešto pavyko išvengti, Kazimieras Ūdra buvo suimtas, kalintas ir penkeriems metams išsiųstas į tremtį.
Šių įvykių liudininkas yra išlikęs iki šių dienų. Tai Ustronės svirnas, kuriame dabar įkurtas Knygnešių muziejus. Spaudos draudimo laikais, svirno šeimininkui Vidugiriui leidus, Kazimieras Ūdra jame buvo įkūręs knygų slėptuvę. Draudžiamą spaudą knygnešys slėpdavo tarp rūsio lubų ir namo pirmo aukšto ąžuolinių grindų. K. Ūdrai padėdavo knygnešės Augustė Ūdraitė ir Liudvika Volikaitė. K. Ūdra ir A. Ūdraitė amžinojo poilsio atgulė Vadaktėlių kapinėse, čia ilsisi ir Povilas Vidugiris.
Ustronės svirne mėgo lankytis ir antrame aukšte ilsėtis Juozas Tumas-Vaižgantas, 1902–1905 metais kunigavęs Vadaktėliuose. Į Vadaktėlius Vaižgantą už nepaklusnumą ištrėmė caro valdžia, bet ir čia tarnaudamas šviesuolis savo idėjų neišsižadėjo, bedradarbiavo su knygnešių draugija, rinko aukas lietuviškiems leidiniams, rūšiuodavo draudžiamą spaudą, slėpdavo knygnešių atneštus leidinius.
Ustronės vaizdais galima buvo pasigrožėti ir renginio metu – buvo eksponuojama J. Vaupšo fotografijų paroda „Iš Ustronės istorijos“. Istorijos pamoką praturtino kito svečio – fotomenininko J. Valiušaičio samprotavimai apie atminties išsaugojimo svarbą. Jis pristatė savo didelį darbą – fotografijų parodą bei kompaktinį diską „Paminklai Lietuvos knygnešiams ir daraktoriams“.

DAUG AMŽINOJO POILSIO VIETŲ
Esantis knygnešystės istorijos dalimi gali džiaugtis ir Smilgių kraštas. Čia gimė ir gyveno aktyvus draudžiamos lietuviškos spaudos platintojas Antanas Bataitis, bendradarbiavęs su Gabriele Petkevičaite-Bite, Kazimieru Ūdra, Jurgiu Bieliniu. A. Bataitis palaidotas Smilgių miestelio kapinėse, jo atminčiai skirtas koplytstulpis stovi Smilgių centre.
Molainių kaime šalia Panevėžio gimė knygnešys Adomas Ladukas. Mokėjęs siuvėjo amatą jis eidavo per kaimus ne tik siūdamas, bet ir mokydamas rašto kaimiečių vaikus. Apsigyvenęs pas K.Ūdrą Garšvių kaime, A. Ladukas įsijungė į knygnešių veiklą, tapo Garšvių knygnešių draugijos buhalteriu. 1895 m, buvo suimtas, nuteistas ir ištremtas. Palaidotas Ramygalos kapinėse.
Senosiose Panevėžio kapinėse palaidoti šie knygnešiai: Antanas Aižinas  (1886–1938), Jonas Karbauskas-Maišinys (1855–1929), Juozas Milašiūnas (1882–1943) ir Jokūbas Varevičius-Varaitis (1861–1946).
Ramygalos gatvės kapinėse yra keletas knygnešių kapų: rašytojos Gabrielės Petkevičaitės-Bitės, paskutinio Lietuvos knygnešio Juozo Stankevičiaus ir kunigo Felicijono Lialio. Krekenavos kapinėse palaidotas rašytojas Kostas Stiklius-Liepukas (1880–1962), jaunystėje į savo gimtąjį Liepalotų kaimą Suvalkijoje gabenęs iš Rytų Prūsijos lietuvišką literatūrą ir anticarinius atsišaukimus.
Uliūnų bažnyčios šventoriuje palaidotas rašytojas, vertėjas kunigas Jonas Balvočius-Gerutis (1842–1915). Kunigas aktyviai prisidėjo prie lietuviškos spaudos draudimo panaikinimo, parapijiečiams nemokamai dalindavo lietuviškas knygas. Lietuviškas knygas spaudos draudimo metais gabenusių knygnešių kapų yra ir kitose Panevėžio rajono kapinėse.