Kunigas kanauninkas Juozas Tumas-Vaižgantas paliko ryškų pėdsaką Lietuvos istorijoje. Švietėjas, rašytojas prozininkas, publicistas, literatūros istorikas, kritikas, leidėjas, pedagogas, knygnešys, visuomenininkas ir svarbiausia – nenuilstantis lietuvybės puoselėtojas.
J. Tumas gimė 1869 m. rugsėjo 20 d. Anykščių rajone pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Juozas buvo jauniausias, 10-as vaikas šeimoje. Iš jų išaugo tik penki, dar penki broliai mirė vaikystėje.
1881 m. J. Tumas su pagyrimu baigė Kunigiškių (Anykščių r.) pradžios mokyklą, 1881–1888 m. mokėsi Dinabarko (dabar – Daugpilis, Latvija) realinėje gimnazijoje. Dar būdamas gimnazistas, J. Tumas pradėjo domėtis lietuvių nacionalinio atgimimo idėjomis, gavo ir nelegaliai skaitė lietuvišką laikraštį „Aušra“, pamėgo rusų literatūros klasikų kūrybą ir pats mėgino rašyti eiles, prozą.
Paklusęs tėvų valiai, J. Tumas 1888–1893 m. studijavo Kauno Žemaičių kunigų seminarijoje. Čia jis aktyviai įsitraukė į dešiniosios krypties visuomeninę veiklą, ėmė bendradarbiauti klerikalinėje spaudoje, domėjosi lietuvių kalba, dalyvavo lietuvių klierikų patriotų slaptoje Lietuvos mylėtojų draugijoje, vėliau – Šv. Kazimiero draugijoje, nuo 1890 m. pradėjo rašyti į draudžiamą lietuvišką spaudą – „Žemaičių ir Lietuvos apžvalgai“.
1893–1895 m. J. Tumas kunigavo Mintaujos (dabar – Jelgava, Latvija) lietuvių parapijoje, susipažino ir artimai bendravo su ten gyvenusiais lietuviais inteligentais Jonu Jablonskiu, Gabriele Petkevičaite-Bite ir kitais. Tai dar labiau sustiprino jauno kunigo patriotiškas nuotaikas.
Perkeltas į Mosėdį (Skuodo r.) J. Tumas pradėjo aktyviai dalyvauti visuomeninėje ir patriotinėje veikloje. Jis inicijavo klerikalinio laikraščio „Tėvynės sargas“ leidybą ir pats jai vadovavo, 1897–1902 m. buvo šio nelegalaus leidinio redaktorius. Jis pats mokė vaikus lietuviškai rašyti ir skaityti. Platinti lietuvišką spaudą jam padėjo brolis Jonas Tumas, kol 1896 m. rudenį šis buvo už tai suimtas. 1897 m. pavasarį ir kunigas J. Tumas buvo patrauktas kaltinamuoju, bet neprisipažino rašantis spaudoje Vaižganto slapyvardžiu, todėl byla, nesurinkus įrodymų, buvo nutraukta.
Iš Žemaitijos perkeltas į Panevėžio kraštą 1902–1905 m. J. Tumas buvo Vadaktėlių (Panevėžio r.) Šv. Jono Nepomuko parapijos kuratas. Čia jis ir sulaukė vienos iš didžiausių svajonių išsipildymo – lietuviškos spaudos grąžinimo.
Pirmąsias savo publikacijas 1890–1895 m. J. Tumas pasirašinėjo Juozapo iš Popšutės slapyvardžiu, o nuo 1895 m. visam gyvenimui pasirinko Vaižganto slapyvardį – senovės lietuvių linų dievaičio vardą. Grožinėje kūryboje jis tęsė realizmo tradicijas, kūriniai pasižymi literatūriniu stiliaus originalumu, kalbos priemonių turtingumu ir liaudiškumu. Jo kūrybos viršūne laikoma 1929 m. pirmą kartą išleista apysaka „Dėdės ir dėdienės“.
Juozas Tumas-Vaižgantas buvo ne tik prozininkas, bet ir publicistas, visuomenės veikėjas, visą gyvenimą aktyviai dalyvavęs patriotinėje veikloje.
1915–1918 m. jis gyveno Sankt Peterburge (Rusija) ir dirbo centriniame lietuvių komitete nukentėjusiems nuo karo šelpti. Ten įsitraukė ir į politinę veiklą: įkūrė Tautos pažangos partiją, dalyvavo Sankt Peterburgo lietuvių seime. 1918 m. pavasarį J. Tumas grįžo į Lietuvą, apsigyveno Vilniuje, redagavo „Lietuvos aidą“. 1919–1920 m. leido bei pats redagavo katalikišką dienraštį „Nepriklausomoji Lietuva“.
1920 m. J. Tumas-Vaižgantas persikėlė į Kauną, kur dirbo iki gyvenimo pabaigos.
1920–1932 m. J. Tumas buvo Kauno Vytauto Didžiojo bažnyčios rektorius, taip pat 1922–1929 m. dėstė lietuvių literatūros istoriją Vytauto Didžiojo universitete, nuo 1924 m. buvo docentas. Jis buvo vienas iš Vytauto Didžiojo Karo muziejaus Kaune kūrėjų, pradėjo kurti pirmąjį Lietuvoje literatūrinį muziejų – Vytauto Didžiojo universiteto Rašliavos muziejų, vėliau buvo jo vedėjas, eksponatų rinkėjas ir tvarkytojas.
J. Tumo-Vaižganto kūriniai buvo išversti ir išleisti lenkų, rusų, estų kalbomis.
Mirė 1933 m. balandžio 29 d. Kaune. Buvo palaidotas Kauno Vytauto Didžiojo bažnyčioje. Vėlesnio perlaidojimo vieta nežinoma.
J. Tumo-Vaižganto vardu pavadintos gatvės 15 miestų, kelios mokyklos, veikia J. Tumo-Vaižganto memorialinis muziejus Kaune. Nuo 1991 m. Vaižganto gimtajame Svėdasų krašte kasmet rugsėjo pabaigoje rengiamos literatūrinės popietės „Vaižganto skaitymai“, jų metu įteikiama kasmetinė Lietuvos rašytojų sąjungos ir Lietuvos žurnalistų sąjungos Vaižganto premija už sėkmingą grožinės kūrybos ir publicistikos derinimą.
J. Tumo-Vaižganto ir knygnešių muziejus veikia ir Ustronės vienkiemyje, Krekenavos seniūnijoje.