Garsaus inžinieriaus tiltų statytojo Stanislovo Kerbedžio (1810–1899) šlovės šešėlyje liko jo brolis, irgi inžinierius, Ipolitas. Nors Sankt Peterburgo archyvas, užklaustas prieš kelerius metus, negalėjo nurodyti jo gimimo vietos ir datos, bet jau tada nekilo abejonių, kad jo gimtinė – Naudvaris, nes tuo metu šį dvarą valdė tėvai. Tada trumpame rašinėlyje netiksliai nurodėme ir Ipolito gimimo datą (Tėvynė, 2005 03 16). Galutinai abejones išsklaidė Lecho Tomašo Jablonskio pateikti duomenys: Ipolitas Kerbedis gimė 1812 m. Naudvaryje (Jabłoński L. T. Dzieje rodziny Kierbiedziów, Warszawa, 2003, p.40.). Kol kas nežinoma, kur pradinių ir vidurinių mokslų sėmėsi Ipolitas, bet, sekdamas vyresniuoju broliu Stanislovu, jis pasirinko matematinių-techninių mokslų kryptį ir 1837 m. su pagyrimu baigė Kelių inžinierių institutą Peterburge.
Inžinierius Ipolitas Kerbedis visą savo gyvenimą paskyrė Rusijos kelių tiesimui ir tiltų statybai. Baigęs mokslus, 1837–1842 m. jis dirbo tiesiant Nižnij Novgorodo plentą. 1842 m. jo brolis Stanislovas pradėjo garsiojo Blagoveščensko tilto per Nevą statybą. Tais pačiais metais prie jo dirbti buvo pakviestas ir Ipolitas. Jam teko vadovauti prieigų prie tilto įrengimui ir vienos tilto atramos statybos darbams. Įrengiant prieigas, teko likviduoti Admiraliteto kanalą – jis atsidūrė požeminiame vamzdyje. Taigi, vadovaujant I. Kerbedžiui Peterburge buvo įrengtas vienas pirmųjų nutekamųjų vandenų kolektorius. Kanalo vietoje įkurtas Konnogvardejsko bulvaras.
1850-ųjų metų pabaigoje I. Kerbedis buvo komandiruotas į X (Kijevo) kelių apygardą ir paskirtas vadovauti statomo Nikolajaus tilto per Dnieprą prieigų darbams. Tai buvo pirmasis pastovus tiltas per Dnieprą Kijeve. Tiltas buvo grandininis, 740 metrų ilgio, su 7 angomis, iš kurių viena buvo suveriama. Garsus Ukrainos mokslininkas, akademikas, Kijevo politechnikos instituto profesorius Jevgenijus Patonas (1870–1953) šį tiltą pavadino garsiu pasaulyje savo grožiu ir originalumu. Sutvarkant prieigas, buvo sutvirtintas Aleksandro kalnas, pastatyti prietilčio įrenginiai.
Dalyvaudamas dviejų svarbių tiltų prieigų statybose, Ipolitas Kerbedis įrašė savo vardą į Rusijos transporto statybos istoriją.
Vėliau I. Kerbedis kurį laiką dirbo prie Dniepro pylimo remonto, tvarkė Brovarsko krantinę, įrenginėjo iš bandomųjų medžiagų dalį plento prie Vladimiro Sviatoslavovičiaus paminklo.
Deja, kol kas nežinome inžinieriaus Ipolito Kerbedžio mirimo metų, nežinome, kur jis palaidotas, laike pradingo jo portretas.
I. Kerbedis 1844 m. vedė Feliciją Dambrauskaitę, su kuria užaugino 5 vaikus: dukrą Mariją ir sūnus Maksimilijoną, Valerijoną, Mykolą ir Stanislovą.
Marija ištekėjo už Vladislovo Komaro iš Onuškio dvaro. Apie Maksimiljaną trūksta duomenų, Jau minėtas Jablonskis mano, kad jis mirė vaikystėje ar ankstyvoje jaunystėje.
Tėvo pėdomis pasekė Mykolas ir Stanislovas – abu baigė prestižinį Kelių inžinierių institutą. Mykolas (1847–1910) buvo vedęs Zofiją Janovskytę. Dirbo Maskvos-Voronežo geležinkelio statyboje, vėliaus – Rusijos Susisiekimo ministerijoje. Stanislovas (1845–1910) dalyvavo Vladikaukazo, Rytų Kinijos geležinkelių statybose. Jis sukūrė Kinijos rytų geležinkelio statybos projektą, Chinganskio tunelio ir tiltų per Sungario ir daugybę kitų upių planus. Buvo vedęs savo pusseserę Eugenįją, garsiojo inžinieriaus Stanislovo Kerbedžio (1810–1899) dukrą.
Valerijonas (apie 1849–1905) vedė Gabrielę Malinskaitę. Jis buvo paskutinis Naudvario valdytojas iš Kerbedžių giminės.
Taigi Naudvaris ne vien Stanislovo Kerbedžio, o inžinierių, Rusijos geležinkelių, kelių ir tiltų statytojų Stanislovo ir Ipolito Kerbedžių gimtinė.