Knygnešių karalius, žymiausiais Lietuvos knygnešys, žmogus, kurio biografija talpinama visose lietuviškose enciklopedijose. Pagaliau jo gimimo diena minima kaip Knygnešio diena. Tai šiaurės Lietuvos sūnus – Jurgis Bielinis.
Garsusis knygnešys gimė 1846 m. kovo mėn. 16 d. Purviškės vienkiemyje, Suostų parapijoje, Biržų apskrityje, valstiečių Petro Bielinio ir Elžbietos Galeckaitės-Bielinienės šeimoje. Bielinių šeima užaugino tris vaikus: Marijoną, Juozapą Jurgį ir Andrių. Taigi, būsimasis knygnešys šeimoje buvo vidurinis vaikas.  
Jurgis iš mažens buvo jautrios sielos, pasižymėjo gyvumu ir dideliu polinkiu į mokslą. Bet kaimo vaikui, nuo 1854 m. teko piemenėlio dalia. Mokslams J. Bielinį pastūmėjo ir šeimyniniai įvykiai. Pirmą kartą jis vedė būdamas 18 metų keliais metais vyresnę Oną Pipinytę (kitur nuorodoma – Šukytę), bet ši po metų mirė. Likęs jaunas našlys, jis griebėsi mokslo, svajojo tapti kunigu. J. Bielinis mokėsi Šiauliuose, Mintaujoje (dabar Jelgava), galiausiai jau turėdamas per 20 metų jis mokėsi vokiečių liaudies mokykloje Rygoje, kurią baigė su pagyrimu. Nežinoma, kur ir kada Jurgis Bielinis išmoko skaityti ir rašyti lietuviškai. Jis mokėjo vokiečių, latvių, lenkų ir rusų kalbas.
Susirinkęs pinigų ir nuvykęs į Kauno kunigų seminariją, ketino pradėti įgyvendinti savo svajonę, tačiau Kaune jį apvogė. Neturėdamas pinigų savo planų nebegalėjo įgyvendinti. Tuo metu susipažino su vyskupu Motiejumi Valančiumi. Vyskupas, matyt, apie jį buvo girdėjęs, tad patikėjo jam 2 ar 3 tūkstančius rublių ir paprašė, kad šis juos nuneštų į Tilžę kunigui Zabermanui atlyginti už ten spausdinamas lietuviškas knygas. Gal tai ir galima laikyti jo knygnešio veiklos pradžia. veiklos, kurią jis nenuilstamai vykdys trisdešimt metų.
1876 m. Jurgis Bielinis antrą kartą susituokė su 7 metais jaunesne Ona Brazauskaite ir pradėjo ūkininkauti. Su antrąja žmona Jurgis Bielinis užaugino sūnus Juozą, Kiprą ir Baltrų bei dukras Matildą ir Liuciją. Nors žodis „užaugino“ gal jam ir netiktų, nes augino viena O. Bielinienė. Nuolat slapstydamasis knygnešių karalius kartais su šeima nesimatydavo kelerius metus. Kai kartą į slaptą susitikimą O. Bielinienė atsivežė keturių metų Baltruką, o J. Bielinis ėmė jį glebėsčiuoti, šis, nežinodamas, jog tai jo tėvas, paklausęs: „O tu ar turi tokį baiboką?“. Ūkio rūpesčiai taip pat gulė ant Onos Bielinienės pečių.
J. Bielinio kova su caro valdžia prasidėjo nuo teismų. Vienu metu nuklydęs į Paparčius (Žaslių parapija) ir sužinojęs, kad vietos katalikų vienuolynas atiduotas pravoslavams, jis iškėlė bylą, kuri pasiekė aukščiausią instanciją – Senatą. Byla atkreipė vyriausybės dėmesį ir buvo palaikyta bruzdėjimo prieš valdžią požymiu. Buvo nurodyta Vilniaus gubernatoriui skubiai ištardyti ir suimti iniciatorius. J. Bieliniui pasisekė pasprukti. Neradusi jo Žasliuose, policija 1890 m. vieną balandžio sekmadienį padarė jo namuose kratą. Nuo to laiko J. Bielinį valdžia vis sekė, stebėjo namus, manydami jį sučiupti su gabenamomis ir platinamomis draudžiamomis knygomis. Knygnešį skundė ir vietos gyventojai. Kai kuriems kaimynams nepatiko karštas jo kišimasis į vietinius reikalus. Be to, valdžia buvo pažadėjusi 500 rublių už J. Bielinio sugavimą. Net Bielinių nuomininkas kartą vijosi jį pagauti... Pagaliau buvo kalbama, kad Bielinio šeima, kaip neištikima valdžiai, būsianti ištremta į Rusiją. Tad kai kurie turbūt tikėjosi, kad bent dalis atimto J. Bielinio turto atiteks jiems. Skundai iš vietos gyventojų ir kaimynų taip dažnai eidavo, kad policijai net įgriso ir skundikus ne kartą išvijo.
Į J. Bielinio namus kai kada užsukdavo valdžios agentai, dėdamiesi pakeleiviais ar kokiais išgalvotais reikalais užvažiavę, o jų tikslas buvo aiškus – sekti J. Bielinį. Tačiau garsusis knygnešys sugebėdavo į tas pinkles neįkliūti. Apie gudrias jo priemones išsisukti iš policijos nagų tarp žmonių buvo daug kalbama. Štai vienas kitas pasakojimas.
Kartą vienoje valsčiaus sueigoje buvo daug žmonių, tarp jų ir uriadninkas. Jis susiginčijo su vienu vyru, kad žūtbūt Bielinį pagausiąs. Kaip tik tuo metu įėjęs J. Bielinis. Pamatęs uriadninką, tuoj atsiklaupęs ir ėmęs kalbėti poterius. Uriadninkas „elgetai“ padavęs 2 grivinas. Kai „elgeta“ išėjo, žmonės pasakė, kad čia buvęs J. Bielinis...
Kartą, 1893 m., Bieliniui nuvežus knygas į Mintaują, jį suėmė policija. J. Bielinis kreipėsi į J. Jablonskį, kad tas už jį paliudytų, jog jis ne nusikaltėlis. J. Jablonskis policijoj pasakė: „Šis žmogus gimnazisto tėvas“ ir policijos akyse tyčia barė J. Bielinį, kad tu šioks, tu toks, nežiūri vaikų. Policija J. Bielinį paleido.
Biržų apylinkėje buvęs kitas įvykis. J. Bieliniui sugrįžus namo, policija tuoj apsupo jo namus. Pabėgti nebuvo galima. J. Bielinis tuojau puolė prie krosnies, išmetė iš jos malkas ir įlindo į pečių, o žmona jį apkrovė malkomis. Kai policija įėjo į trobos vidų, ji apsimetė, kad nori užkurti krosnį. Policija, iškrėtusi visą namą ir neradusi J. Bielinio, keikdamasi išėjo lauk, o J. Bielinis sveikas išlindo iš krosnies.
Sunkus ir nepaprastai pavojingas knygnešio darbas reikalavo ne tik daug jėgų ir pastangų, bet ir lėšų. Bendriems sunkumams įveikti ir nešti žmonėms šviesą kūrėsi knygnešių ir draudžiamos literatūros platintojų draugijos bei draugijėles. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje buvo susikūrusios ir kurį laiką veikė šios draugijos: „Atgaja“, „Akstinas“, „Artojų draugija“, „Daukanto manta“, „Nemunėlio ir Apaščios susivienijimas“, „Aušrinė“, „Darželis“, „Atžala“, Garšvių knygnešių draugija, „Sietynas“ ir kt. Mūsų krašte šių draugijų iniciatorius buvo Jurgis Bielinis.
J. Bielinis buvo ne tik lietuviškų raštų platintojas ir politikos darbuotojas, bet drauge ir rašytojas. Daugiausia rašė, važiuodamas ant vežimo su literatūra. Jis rašė ne inteligentams, bet liaudžiai. J. Bielinis smerkė Basanavičių, Kudirką ir kt., kad jų veikalai Lietuvos liaudžiai netinka, nes nenurodo Lietuvos ekonomijos ir artimiausių liaudies gyvenimo reikalų. J. Bielinis apie juos sakydavo, kad „jų raštai yra tik dėl inteligentijos pasigražiavimo“.
J. Bielinis bendradarbiaudavo „Aušroje“. Pats leido laikraštėlį: „Baltasis erelis“. Jis yra parašęs ir išleidęs šias knygutes: „Istoriszki pritikimai isz ukininku gyvenimo Lietuvoje. Ju praeitē ir ateitē“, „Kniga paaukauta atminimui sukaktuvių devynioliktojo amžiaus“, „Tastamentas Lietuvos tautai del dvidešimto amžiaus“, „Administracija Lietuvos“. 1916 m. Vilniuj išleido 16 puslapių brošiūrėlę: „Maldos taikai išprašyti (Į šv. Jackų)“. Šios knygutės „Prakalbos žodyje“, tarp kitko, rašo: „Tegu padeda Lietuvai tos maldos greičiau išsigydyti iš visų žaizdų, padarytų jai to karo, Tegu sveika žengia mūsų tauta tiesos keliais šviesesnėn ateitin“.
Ilgainiui J. Bielinio sveikata ėmė silpnėti. Kartą, nukeliavęs nuo namų keliasdešimt kilometrų, vos užrėpliojęs iš klonio pas savo pažįstamą Mitkų, sukniubo prie pačių vartų po kryžiumi. Nuneštas į gryčią ir neprataręs nė žodžio, po kelių minučių mirė – buvo 1918-ųjų sausio 18-oji. Iki Lietuvos nepriklausomybės, dėl kurios Jurgis Bielinis kovojo visą savo gyvenimą, paskelbimo buvo likęs mėnuo.
Šiuo metu kryžius, prie kurio mirė garsusis knygnešys, eksponuojamas Bistrampolio dvaro koplyčioje.