Pastaruoju metu ypač intensyviai brandos egzaminams besiruošiantis Krekenavos Mykolo Antanaičio gimnazijos abiturientas Martynas Kavaliauskas sako neturįs laiko galvoti apie kokį nors savitą įvaizdžio formavimą arba jo paieškas, na, o jei pavyko – tai be menkiausių pastangų, nes nesipuikuoja savimi, pavyzdžiui, už grandinės retą žvėrį vedžiodamas. O tai, kad draugams, bendraklasiams ir šiaip smalsuoliams rūpi jo namuose pasisvečiuoti – seniai nieko keisto, nes, anot vaikino, žmonėms visada norisi bent akies krašteliu žvilgtelti į savo baimę ar nesupratimą. Galbūt išties kenčiančio nuo herpetofobijos – roplių, šliužų baimės – nė su pyragu Martynas neprisiviliotų, tačiau mažiau jautriems apžiūrėti jo terariumo gyventojus – įdomu.

PIRKO VOKIETIJOJE
Šliužais Martynas mena susidomėjęs bemaž septintoje klasėje. Vis pataikydavo kokią knygelę apie juos paskaityti, televizijos laidą pažiūrėti. O kai kartą tėvai, turėdami reikalų Raguvoje, pakvietė kartu važiuoti ir sūnų, šis jau iš anksto džiūgavo: būtinai nueis į mokykloje įkurtą gyvąjį kampelį ir apžiūrės visus tenykščius šaltakraujus.
– Aš tą „ekskursiją“ atsimenu kaip šiandien: mokytojas Antanas Slučka man padarė tokį įspūdį, kad akimirksniu nusprendžiau – viskas, įsirengsiu terariumą ir nusipirksiu driežą. O kai dar davė smauglį palaikyti, buvo pati laimingiausia diena, – šypsosi neįprastų akiai augintinių šeimininkas, skaičiuodamas, kad dabar jo ūkyje dvidešimt šeši driežai, yra žalčių ir jaunas smaugliukas.
Patį pirmąjį gyvūną Martynas pasakoja pirkęs internetu iš Vokietijos. Todėl, paaiškina, kad Lietuvoje egzotinių roplių pasiūla labai maža, o jei ir yra, tai kainos nerealios. Iš užsieniečių pirkti ir pigiau, ir paprasčiau. Žodžiu, roplys – ne koks kaimo kačiukas ar šuniukas, kurį kaimynas, kad tik augintum, už ačiū padovanos. Reptilijos brangios – štai driežo jauniklis kainuoja apie aštuoniasdešimt litų, o suaugęs driežas – visus du šimtus.
– Driežas auga panašiai porą metų, – paaiškina Martynas. – O maniškis neseniai jauniklių atsivedė. Kiaušinius perino du mėnesius. Reikėjo juos inkubuoti, reikiamą temperatūrą palaikyti, terariumu pasirūpinti.

TĖVAI TOLERUOJA
Vaikinas sako didžiąją dalį darbų darąs pats – net terariumus, tėčio padedamas, meistraująs. Roplių maitinimas – atskira tema, bet tarakonus, skirtus jų pašarui, irgi auginąs. Daug jų reikia, didelės gvardijos ir užveistos.
Kaip vienturčio sūnaus pomėgį vertina tėvai?
– Toleruoja, – šmaikštauja jaunuolis. – Mama net išdrįsta prieiti arčiau, pasižiūrėti – ir tai jau pasiekimas. Aišku, tai ne rankiniai gyvūnai – nepasiglaustysi, susinervins. Pavyzdžiui, užpykęs žaltys kanda. Buvo įkandęs ir man – nieko tokio, tas įkandimas nepavojingas, tiesiog kaip koks įdrėskimas. Žodžiu, prašantiems visada parodau, bet gyvena jie terariumuose, po namus kur panorėję nešliaužioja.
Kartais, tiesa, Martynas neatsispiria pagundai išleisti augintinius „pasiganyti“, bet greit susirankioja, nes jiems tai nėra būtinybė, jie mėgsta gyventi patogiai, kaip įpratę. Vienintelė išimtis – žalioji iguana – labai protingas sutvėrimas. Pavyzdžiui, iškeliavusi iš Martyno kambario, pasimėgavusi saulės voniomis ant kokios palangės, ji nesunkiai randa kelią namo. Kitų ropliukų „intelekto koeficientas“ kur kas menkesnis.

STUDIJUOS GENETIKĄ
Pasak Martyno, roplių auginimas jam – ne trumpalaikis kaprizas. Ateitį taip pat ketinąs sieti dalinai su šiuo pomėgiu – norėtų Vilniaus universitete studijuoti genetiką. Juolab kad dabar specializuojasi driežų veisime – mėgaujasi spalvomis, kryžmina spalvotuosius ir stebisi, kokį naują netikėtą atspalvį pavyko išgauti.
Dvyliktokas puikiai susipažinęs su driežų rūšimis, kurių pasaulyje priskaičiuojama arti keturių tūkstančių. Pasakoja apie dieninių ir naktinių skirtumus, charakterių ypatumus, lėtą ar guvų būdą.
– Gal keturkojai ir švelnesni, ir mielesni, bet ropliai – įdomesni, – mano Martynas. – Net ir auginti juos gerokai sudėtingiau negu kokį šuniuką.
Ar nepavargo nuo nuolatinio rūpesčio – kad terariumas būtų tinkamo dydžio, kad drėgmės kiekis toks, kokio reikia, kad kraikas – pakeistas, o racione nestigtų nei žalumynų, nei daržovių, nei to, ką roplys galėtų pats pasigauti? Juk jaunam žmogui ir be to – aibės reikalų.
– Nė truputėlio, – patikina Martynas. – Vienas malonumas. Geriausias poilsis.